Vaikai apie Faustą

Ankstyvas rytas. Kostas,TADAS ir Meda džiaugiasi saule.

Kostas

Tadas Meda	Kostas: O, Ryto Saule, virš didžio upės vingio, sušildyk mano veidą savo auksu...  (Visi delnais ir saulės šiluma šildo veidus.)  Kada ir aš galėsiu pasakyti – „sustok, akimirksni žavingas“. Meda: O kas taip pasakė? Tadas: Faustas. Meda: Iš kur tu žinai? Tadas: Žinau, bet nežinau iš kur... Kostas: Kada, gi, vaikas jaučiasi laimingu? Kas toji meilė? (Tadas ir Meda tyli.) Garo debesėlis, atodūsiu į orą pasikėlęs... Kada svajoja? Kada klausosi lopšinės? Ar kada tėvas nugalėtojas, didvyris? Meda: O ką daryti, jei tėvas toks lyg Simsonas, o vaikai Teletabiai? Apie ką jie svajoja... (Pauzė) Kostas: Tėti, nebark manęs. Kaip gera ir ramu, kada už meilę moka švelnumu.